- sulpčioti
- sùlpčioti, -ioja, -iojo NdŽ žr. sulpstyti: 1. NdŽ Čionai ir pirmąsias žemuoges pakupstėmis skabėme, ir smaguriu sulpčiojome rš. | refl. NdŽ. 2. DŽ, Gl Jis sùlpčio[ja], kad jam gelia J. Sùlpčio[ja] nusimušęs pirštą Kv. Įsikirto į koją, pavirtęs kad aimanuo[ja], kad sùlpčio[ja]! Užv. 3. intr. čiulpsėti (lūpomis): Švari senučiukė tupinėjo apie kūdikį, tarškino tarškučiu, sulpčiojo lūpomis, kalbino rš. \ sulpčioti; pasulpčioti
Dictionary of the Lithuanian Language.